Pirmas

Pirmas
Darbo laikas
2017-04-27 00:19
home mail

Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Loading...

Rekomenduojame


Stebuklingos skraidančios Moriso Lesmuro knygos

,,Morisas stengėsi knygas surūšiuoti ir surikiuoti, bet jos amžinai susimaišydavo. Tragedijoms reikėdavo pataisyti sau nuotaiką, tad jos eidavo paplepėti su komedijomis..."


Moriso Lesmuro gyvenime svarbiausią vietą užima knygos. Kilus uraganui, jis lieka be namų ir patraukia ,,kur kojos neša". O jos neša ten, kur sklendžia paslaptinga mergina, įsikibusi į knygų eskadrilę, kol išvysta paslaptingus didelius knygų namus. Nuo šiol Moriso gyvenime atsiranda svarbus tikslas (ir pašaukimas) - rūpintis, kad knygas skaitytų kiti... ir po savęs palikti knygą.
Vyresn. bibliotekininkė R. Klementavičienė


Vilnius: Nieko rimto, 2014.- [50] p.


,,Ledo šunys"

,,Nors svajoju apie kelią, man net surakina žandikaulį nuo minties, kad čia reikės nakvoti dar vieną naktį. Kuo šį vakarą pašersiu šunis? Kas bus dar vėliau, net nebeleidžiu sau galvoti..."


Kodėl ledo šunys? Knygos pavadinimą, ko gero, aiškina paskutinis, pats didžiausias ir pavojingiausias nuotykis - išsigelbėjimas užšalusioje upėje, nulėmęs Vikos ir Kriso likimą...
Vyresn. bibliotekininkė R. Klementavičienė


Vilnius:Nieko rimto, 2015.-158, [2]p.


Nevykėlio dienoraštis 9

,,Kai gavome sąskaitą, paaiškėjo, kad paršelis pridarė daugiau nuostolių, nei kainavo kambariai." (p.110)


Ar dar pameni vasaros atostogas - tokias ištįsusias, kad niekaip negalima jų greitai pamiršti? Be abejo, leidaisi su šeima į kelionę, ir joje išsipildė svajonės. Ne taip, kaip Gregui Hefliui: jo kelionė su šeima patyrė daugybę nemalonių staigmenų ir turėjo nemažai nuostolių. Būtent šioje knygoje visa šeima tampa nevykėliais: mama - kad pasiėmė mugėje laimėtą paršelį į automobilį, tėtis - kad tvarkė darbo reikalus kelionės metu, Rodrikas - kad leido sau pokštauti su kramtoma guma, Gregas - kad pametė drabužių saugyklos raktą, Menis - kad įsimylėjo paršelį, o šeima, saugodama jo miegą, turėjo pravažiuoti kelis numatytus aplankyti objektus. Tai tik pavyzdžiai. O visutėlė papasakota istorija - nelemtai ilga kelionė ir grįžimas namo.
Vyresn. bibliotekininkė R. Klementavičienė


Vilnius: Presvika, 2015.- 217, [2] p.


,,Draugystė su piene"

...- Sakyk, ar tu pasitiki manimi? - Žinoma, pasitikiu. Ar gali būti kitaip? - nustebo Rudutis. - Pasitikėsi, kad ir kas nutiktų? - klausė pienė. - Taip, kad ir kas nutiktų,- pažadėjo Rudutis...


Anksti pavasarį nubudęs švilpikas Rudutis nutarė pasidairyti po pasaulį. Aptikęs nuostabaus grožio pienę, jis pasijuto neapsakomai laimingas. Rūpinosi savo piene ne tik dieną, bet trypčioja aplink ją ir nakties mėnesienoje. Po kurio laiko pienė pakeitė savo drabužį ir nupūtęs jos pūkelius, švilpikas nuliūdo... Bet metų laikams apsukus naują ratą, žvėrelis susirado tą vietą, kur buvo sutikęs aną pienę ir jo akys nušvito nuo regėto stebuklo...
vyresn. bibliotekininkė R.Klementavičienė


Vilnius: Alma littera,2013.-35 p.


,,Milžinas Mažylis"

,,Šitaip mes sutarėme supilti pirmą kalną Kernavėje. Visai smagu buvo šiek tiek pakrutėti, pilstant žemes, užuot kiurksojus ir pirštu vaikius padangių paukščius"...


Išties daug žinių turi ši knyga apie atsimerkusius ežerus, vagas, išsigraužusius upelius, išdygusius kalnus, skraidančius akmenis, kalbančius medžius, laumių buveines, ugninius aitvarus ir kitus ,,dyvus" (dyvai - stebuklai, pramanai). Skaitykite įdomių pasakojimų rinktinę ir kartu su paskutiniuoju Lietuvos milžinu ,,mažyliu" Kerniumi keliaukite legendinėmis paslaptingomis savo krašto vietovėmis.
Vyresn. bibliotekininkė R. Klementavičienė


Vilnius: Aukso žuvys, 2014.- 128,[4] psl.


,,Torčiukas ant debesėlio"

- O tu nebijai ryklių?- paklausė Paula Močiutės. - Ne, aš nieko nebijau, - užtikrino Močiutė ir per sekundę virto rykliu. Šis plukdė visus į Madagaskarą...


Svajonių namuose gyvena maža mergaitė Paula, kuri namiškių prašo vadinti Princese Paula ( o kas gi nenorėtų būti savo Svajonių namuose Princu arba Princese?!). Ji mėgsta puoštis, svajoti, tyrinėti ir žaisti išradingus žaidimus, kuriuose dalyvauja geroji, kantrioji močiutė Negailikė ir nemokantis ,,siaubinti" Dinozauras Mėsėdis. Dar šiuose namuose įsikuria Limpačkiukas - keistas padarėlis, krečiantis eibes, kurios kiek papiktina Paulos mamą ir tėtį.
Vyresn. bibliotekininkė R. Klementavičienė


V.: Alma littera, 2013, - [58] p.


,,Avinėlis Raselas"

,,Kad ir kaip stengėsi, Raselui užmigti nepavyko <...> Raselas labai įtemptai susimąstė. Tiesą sakant, mąstė taip įtemptai, kad net kepurė susilankstė zigzagu."


Pasibaigus sunkiai dienai, Varlynės pievos avinėlis Raselas nesėkmingai bando užmigti: tau jam trukdo tamsa arba šaltis, tyla, nepatogus guolis, nepatikima ir pagalvė-varlė, kuri gali netikėtai pasprukti. Nepatogu ir ankšta Raselui seno automobilio bagažinėje, medžio drevėje, didelėje paukščių spūstyje ant medžio šakos. Užmigti nepadeda ir kojų, žvaigždžių skaičiavimas... Tai gal padės avių suskaitymas?
Vyresn. bibliotekininkė R. Klementavičienė


Vilnius: Nieko rimto, 2014.- 32 psl.


,,Klajojanti jūros širdis"

,,Staiga drūtasis Georgas, pačiupęs Levkę veidu žemyn, įsupo ją ir sviedė į ,,Juodąją Eleną". Mergaitė apačioje matė purslais besitaškančią, beveik ją pasiekiančią pilką jūrą"...(p.78)


Levkė - kapitono Magneso duktė, liko našlaite nuo keturiolikos metų (mama mirė, tėtis - banginių medžiotojas laikomas dingęs be žinios, sudužus laivui). Ją ir mažesnę sesutę Ebą ėmėsi globoti šturmano šeima, kurioje Levkė nėra mėgstama, mat yra aštraus charakterio, savarankiška ir drąsi. Bandydama išsigelbėti Levkė patenka į sukčių, piratavusių laivą, rankas kartu su drauge Joana. Mergaites išgelbsti kapitonas Hanribas ir įsimylėjęs Levkę, laukia jos pilnametystės... Levkė patiria daugybę nuotykių Maroke, Venecijoje, visur ją nejučiomis saugo ir lydi kapitono pasamdyta ištikimoji amazonė Minina. Po įvairių išbandymų Levkė įsitikina, kiek jai yra svarbus Hanribas.
Vyresn. bibliotekininkė R. Klementavičienė


Vilnius: Gimtasis žodis, 2009.- 286,[1] p.


,,Elė ir draugai"

,,Visi labai nustebome, kad mokytojas taip puikiai karstosi po medžius <...> tik gaila, kad mokytojo akiniai nukrito mums po kojų, kai jis jau buvo beveik pasiekęs Sampą". (p.113)


Elės klasės mokiniai nuoširdžiai myli savo niekam neprilygstamą, keistuolį, kilnųjį mokytoją, stebi jo nuotaikas, stengiasi jam padėti visais atvejais, o kartais net persistengia - užuot padėję, jam tik sutrukdo. Kartą mokytojas sumano išvykti atostogų su savo jauna žmona (t.p. mokytoja), o vaikai, pamanę, kad mokytoją seka persekiotojų gauja, sukeičia žalius lagaminus. Tad mokytojas pajūryje vietoj reikalingų daiktų randa tik šūsnį senų komiksų. Mokytojas taip pat myli savo didelę mokinių šeimą, įdomiai organizuoja laisvalaikį, o užuot baręs ar kitaip drausminęs išdykėlius, jis juos gelbsti kebliose situacijose, pateisina jų eibes ir net gi kartu linksminasi...
Vyresn. bibliotekininkė R. Klementavičienė


Vilnius: Nieko rimto, 2013.- 111, [9] p.


,,Ar pažįsti Kiukį"

,,Jis kiukiškai kiuksėjo: - Kiukt... Kiukt... Kiukt... Paprastas toks kiuksėjimas jį apimdavo iš didelės baimės ar įtampos. Bet dabar jis kiuksėjo iš širdgėlos." (p.22)


Su vaikais nori susidraugauti naujas, dar negirdėtas, nepažįstamas, tik retais atvejais pastebimas ar įsivaizduojamas padarėlis Kiukis. Dažnai jis sukiojasi tarp vaikų (net jiems neįtarus jo buvimo), juos stebi, paragina, iš jų pasišaipo ir, žinoma, jaudinasi dėl jų nesėkmių. Kartą pamatęs Lukos rankoje tirpstančius ir lašančius ledus, taikėsi juos lyžtelti... Mergaitė pasigailėjo jo - susigėdusio ir vienišo - ir parsinešė namo.
Kaip Kiukis prisitaikė prie naujų namų gyvenimo sąlygų, kokią suirutę įnešė į namus sužinosite perskaitę šią naują knygą.
Vyresn. bibliotekininkė R. Klementavičienė


Vilniu: Vaga, 2013.- 108,[3] p.


,,Vieno pavasario istorija"

,,Mano tėvas - kalvis. Nuo suodžių ir prakaito - juodas kaip velnias, o nuo darbo ir dainų - baltas kaip dobilas".


Mokytojui Trumpickui jokiais būdais nepavyksta priversti Kazį Tilindį mokytis. Šiaip mokinys sumanus, jautrus, ir kaip vyriausias vaikas šeimoje - turi daug pareigų ir visai nevaikiškų problemų. Kazys dažnai atsiduria komiškose ir visai nejuokingose situacijose. Be to, jam rūpi Aliutė Šavalinskaitė, jai asistuoja, rašo eiles. Jį jaudina tėvų nesutarimai - mat šie ruošiasi skirtis.
Ši knyga - ne vien vaikams, o daug gyvenimiškų teiginių - linksmų ir liūdnų - ras ir suaugę.
Vyresn. bibliotekininkė R. Klementavičienė


Vilnius: V. Račickas, 2012.- 151[1] p.


,,Suvyniota diena, arba Kokio dydžio būna didelė meilė"

,,Vaikai turėtų nustoti augti, kai jų nebemyli." (p.33)


Turbūt Jums žinomos Jono Liniausko knygelės ,,Oranžinis Čiulptukas arba Mano pirmas sandėris", ,,Maža tamsa arba augimo nerimas"? Čia pagrindinis veikėjas - bebriukas Bartas Paberžis (greičiausiai rašytojas yra pamėgęs šį mielą ir naudingą gyvūną). Naujoje knygelėje pratęsiamas pasakojimas apie bebriuką, tik jis jau užaugęs, 5-erių metų, tad vadiname nebe Bartuku, Bartuliu, o bebru Bartu. Draugiškoje bebrų šeimoje Bartas yra mylimas vaikas, jis sumanus ir romantiškas, tad turi daug draugų, su kuriais gera žaisti, eksperimentuoti. Vakare yra ką prisiminti, kai ,,atvynioji dieną"...
Knyga pateko į renkamų Metų vaikų knygų penketuką.
Vyresn. bibliotekininkė R.Klementavičienė


Vilnius: Alma littera, 2011.- 99, [1] p.


Lėlė

- Aš neturiu mamos, o tu pametei savo kūną. Mes galėtume susidraugauti. Mes abi vienišos...


Maža mergaitė Vaiva, atvykusi vasaroti į kaimą pas savo močiutę, susipažįsta su pamirštais senais daiktais (rakandais), tarp kurių randa savo prosenelės seną žaislą - porcelianinės lėlės galvą ,,be kūno" ir sužino jos liūdną istoriją. Mergaitės išmonės dėka šimtametė lėlė su pridėtu įvairių pavidalų ,,kūnu" (iš drobinio maišelio, meškiuko; vėliau - tikros lėlės, lėlininkų atkurtu) prikeliama naujam gyvenimui ir tampa jos artimiausia drauge.
Vaiva pamažu pajunta, kaip smagu gyventi kaime, kur tiek daug įdomios veiklos, nežinomų vietų ir pramanų žaidimams.
Vyresn. bibliotekininkė R. Klementavičienė


Vilnius: Tyto alba, 2011.- 79,[2] p.,[1] iliustr. lap.


Muzika troliui

,,Girdėti muziką reikia širdimi. Girdėti medžių lapus, lapės žingsnius...išgirsti kaip čiulba paukštelis, kaip sparnais plazdena drugelis..."


Autorės nuotykių knyga nuves į Norvegiją ieškoti Sorės Morės (trolių valdovės) pilies, kur trolio nugabenta paslaptingu būdu pagrobta tiesiai iš koncertų salės fortepijonu grojusi maža mergaitė - mat troliui nepatiko, kad ji sutriko ir negalėjo atlikti norvegų kompozitoriaus
Edvardo Grygo pjesės forepijonui ,,Trolių maršas". Ar bus atrasta mergaitė, ką sužinos ir patirs jos ieškotoja - telieka paslaptis.
Vyresn. bibliotekininkė R. Klementavičienė


Vilnius:Nieko rimto,2011.-94,[2]p.


Baltoji žirafa

,,Abiem su Jemiu teko daug ką patirti. Jis buvo geriausias Martinos draugas ir ištikimas gynėjas. Ji mylėjo jį labiau už viską pasaulyje. Bet jam reikėjo laisvės. Ji ketino dar sykį jį paleisti..."


Vienuolikmetė Martina sunkiomis aplinkybėmis (žuvus tėvams) atsisveikina su Londonu ir išvažiuoja pas senelę į Savuboną (Afrika). Čia mergaitė naudojasi protėvių išpranašauta galia valdyti gyvūnus. Ji susidraugauja su baltąja žirafa Jemiu ir pakenkia brakonieriams. Martina - nuoširdi, drąsi ir sumani - priešingybė agresyviems ir negailestingiems klasės draugams ,,žvaigždėms", kurie iš pavydo jai kenkia...
Ši knyga, kupina paslaptingų nuotykių ir įtampos, išties apie prieraišumą prie gyvūnų ir apie kilnią vaikų (Martinos ir Beno) draugystę.
Vyresn. bibliotekininkė R. Klementavičienė


Vilnius:Alma littera,2008.-216p.:iliustr.

 

 

,,Morisas stengėsi knygas surūšiuoti ir surikiuoti, bet jos amžinai susimaišydavo. Tragedijoms reikėdavo pataisyti sau nuotaiką, tad jos eidavo paplepėti su komedijomis..."